Elektroninių prekyviečių konkurencijos Lenkijoje, Latvijoje ir Lietuvoje rinkos tyrimas

3. Reguliavimo sistema

Anotacija

Elektroninių prekyviečių ir kitų e. prekybos dalyvių veikla reglamentuojama ES ir nacionalinės teisės aktais. Daugelis atitinkamų teisės sričių, įskaitant konkurencijos teisę, duomenų ir vartotojų apsaugą, priklauso išimtinei arba pasidalijamajai ES kompetencijai, kurią papildo specialiosios Lenkijos, Latvijos ar Lietuvos nacionalinės nuostatos. Reaguodama į pasaulines tendencijas, ES pastarąjį dešimtmetį skyrė didelį dėmesį skaitmeninės ekonomikos teisiniam reguliavimui. Šiame skyriuje apžvelgiamos Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos elektroninėms prekyvietėms taikomos teisinės ir reguliavimo sistemos, ypatingą dėmesį skiriant nuostatoms, susijusioms su konkurencija, įtaka rinkoje ir rinkos dinamika.

Šiame skyriuje apžvelgiama elektroninių prekyviečių veiklai taikoma teisinė ir reguliavimo sistema Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje (taip pat žr. B priedą). Daugiausia dėmesio skiriama teisinėms nuostatoms, kuriomis formuojama šių platformų veikla ir platesnė rinkos dinamika Europos Sąjungos (ES) ir nacionaliniu lygmenimis. Atsižvelgiant į ataskaitos apimtį ir tikslus, ši reguliavimo apžvalga neapima visų taikytinų teisės aktų. Tolesnėse dalyse aptariamos taisyklės, darančios tiesioginę įtaką konkurencijai, rinkos galiai ir rinkos dinamikai. Remiantis ankstesniame skyriuje pateikta elektroninių prekyviečių kaip daugiašalių tarpininkavimo paslaugų apibrėžtimi, šioje apžvalgoje nagrinėjama, kaip dabartinė teisinė sistema siejasi su jų pagrindinėmis operacijomis, papildomomis paslaugomis ir platesnėmis ekosistemomis.

Daugelis su elektroninių prekyviečių veikla susijusių teisinių sričių, įskaitant konkurencijos teisę, duomenų ir vartotojų apsaugą, priklauso išimtinei arba pasidalijamajai ES kompetencijai (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 3 ir 4 straipsniai). ES šiose srityse yra priėmusi daug teisės aktų, o visoms trims šiame rinkos tyrime analizuojamoms valstybėms narėms, kaip bendrosios rinkos dalyvėms1, taikomi ES teisės viršenybės ir tiesioginio veikimo principai2. Tai reiškia, kad privalomi Europos teisės aktai (sutartys, reglamentai, direktyvos ir sprendimai) turi viršenybę prieš prieštaraujančius nacionalinius įstatymus ir jais galima tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose, jei jie yra pakankamai aiškūs, tikslūs ir besąlyginiai. Atsižvelgiant į šią sąveiką ir didelį ES bei nacionalinės teisės aktų suderinamumą, šiame skyriuje daugiausia dėmesio skiriama Europos teisinei sistemai, kuria reglamentuojama elektroninių prekyviečių veikla. Kai kuriose srityse gali būti pastebimi tam tikri skirtumai, ypač tais atvejais, kai valstybės narės turi galimybę taikyti individualias įgyvendinimo priemones. Tokiais atvejais pateikiamos konkrečios nuorodos į Lenkijos, Latvijos ar Lietuvos nacionalines nuostatas.

Pastarąjį dešimtmetį ES ypač aktyviai plėtojo teisėkūrą skaitmeninės ekonomikos srityje (European Parliament, 2024[1]). Tai atspindi pasaulinę tendenciją atsižvelgti į skaitmeninių rinkų ir jų daugiašalių platformų ypatumus, kurie gali lemti didelę rinkos koncentraciją, rinkos pusiausvyros sutrikimą ir konsolidaciją, kai rinkoje dominuoja tik keli rinkos dalyviai. Šios rinkos išsiskiria ekonominėmis ypatybėmis3, tokiomis kaip masto ekonomija, kai ribinės sąnaudos yra minimalios arba lygios nuliui, tiesioginiai ir netiesioginiai tinklo efektai, stiprinantys platformų dominavimą, duomenimis grindžiami grįžtamojo ryšio ciklai bei konglomerato efektas, plečiantis platformų įtaką susijusiose rinkose (OECD, 2021[2]).

ES pastangos spręsti šias problemas yra Europos Komisijos 2015 m. pradėtos įgyvendinti Bendrosios skaitmeninės rinkos (BSR) strategijos dalis. Šia strategija siekiama pašalinti kliūtis internetiniams sandoriams, užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir maksimaliai išnaudoti skaitmeninės ekonomikos teikiamą naudą.4 Nuo to laiko pagal BSR buvo priimti keli elektroninėms prekyvietėms aktualūs teisės aktai (European Parliament, 2024[1]). Iš jų vieni svarbiausių yra Skaitmeninių paslaugų aktas (SPA)5, Skaitmeninių rinkų aktas (SRA)6, Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR)7 ir Reglamentas dėl verslo klientams teikiamų internetinių tarpininkavimo paslaugų sąžiningumo ir skaidrumo didinimo (P2B reglamentas)8. Šis didelis ir įvairiapusis teisės aktų rinkinys rodo, kad skaitmeninėse rinkose vis labiau persipina konkurencijos, vartotojų apsaugos ir duomenų apsaugos teisės aktai (Botta and Wiedemann, 2019[3]). Šiais teisės aktais nustatomos ex ante pareigos, taip siekiant išspręsti esminius rinkos trūkumus, tokius kaip nepakankamas skaidrumas, informacijos asimetrija ir galios disbalansas tarp platformų ir jų naudotojų, bei užtikrinant išsamią sistemą, kuri apsaugotų sąžiningumo ir konkurencingumo principus, skatintų konkurenciją ir gintų vartotojų teises skaitmeninėje ekonomikoje.

Be skaitmeninės srities teisės aktų, elektroninėms prekyvietėms taip pat taikomos tradicinės reguliavimo sistemos, visų pirma konkurencijos teisės nuostatos, nustatytos pagal SESV ir nacionalinius įstatymus. Jos aptariamos šio skyriaus 1 dalyje, kurioje analizuojami trys pagrindiniai konkurencijos teisės įgyvendinimo ramsčiai: vertikalieji ir horizontalieji susitarimai, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ir susijungimų kontrolė. 2 dalyje aptariamos naujesnės ES lygmens ex ante konkurencijos prievolės, kurios yra įtvirtintos Skaitmeninių rinkų akte (SRA) ir kurios konkrečiai skirtos spręsti su rinkos galia skaitmeninėje ekonomikoje susijusias problemas. Galiausiai 3 dalyje analizuojamos nekonkuravimo teisinės sistemos, kuriomis reguliuojamos elektroninių prekyviečių pagrindinės tarpininkavimo paslaugos ir kitos veiklos sritys, įskaitant papildomas operacijas bei susijusias ekosistemas. Tobulėdamos ir plėsdamos savo paslaugų spektrą, šios platformos veikia vis sudėtingesnėje teisinėje aplinkoje. Kaip jau minėta, vartotojų ir duomenų apsaugos įstatymai yra viena svarbiausių elektroninių prekyviečių teisinių sričių. Šioje dalyje daugiausia dėmesio skiriama šioms ir kitoms reguliavimo sritims, kaip antai finansų reguliavimui, kurios daro didžiausią įtaką prekyviečių veikimui ir konkurenciniam elgesiui.

Šiame skyriuje apžvelgiamos privalomos ir kodifikuotos teisinės nuostatos, nes jos daro tiesioginę įtaką elektroninių prekyviečių elgsenai ir veikia rinkos dinamiką. Tačiau, atsižvelgiant į minėtų ex ante ir skaitmeninių teisės aktų sudėtingumą bei santykinį naujumą, taip pat pateikiamos nuorodos į atitinkamas ES ir nacionalines gaires, aiškinamuosius raštus bei teismų praktiką, taip suteikiant papildomo konteksto.

3.1. Konkurencijos teisė

Elektroninės prekyvietės, kaip įmonės9, veikiančios ES bendrojoje rinkoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje privalo laikytis tradicinių konkurencijos teisės nuostatų. Tradicinė ES konkurencijos teisė grindžiama trimis skirtingais, bet vienas kitą papildančiais ramsčiais: i) antikonkurencinių susitarimų kontrole pagal SESV 101 straipsnį, ii) dominuojančių įmonių vienašališkų veiksmų kontrole pagal SESV 102 straipsnį ir iii) susijungimų kontrole pagal Reglamentą Nr. 139/200410 (susijungimų kontrolė). Valstybių narių konkurencijos teisės sistemos didžiąja dalimi grindžiamos šiomis nuostatomis, o dauguma jų reikalauja, kad nacionaliniai įstatymai būtų aiškinami atsižvelgiant į ES taisykles. Dėl to ES ir nacionalinių konkurencijos taisyklių taikymas paprastai užtikrina nuoseklius rezultatus (Whish and Bailey, 2024[4]).

Pagal Reglamentą Nr. 1/200311 ir jo lygiagrečią vykdymo užtikrinimo sistemą, Europos Komisija ir valstybės narės dalijasi įgaliojimais taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. Bendra vykdymo užtikrinimo sistema reglamentuojami pirmi du konkurencijos teisės ramsčiai: antikonkurencinių susitarimų draudimas (SESV 101 straipsnis) ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas (SESV 102 straipsnis). Šių įgaliojimų pasiskirstymas priklauso nuo tiriamo susitarimo ar veiksmų geografinės aprėpties, jų poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, ES finansinių interesų ir jų svarbos ES konkurencijos politikai.12 Nacionalinės konkurencijos institucijos (NKI) turi išimtinę teisę užtikrinti vidaus konkurencijos taisyklių laikymąsi susitarimų ir veiksmų, susijusių su jų jurisdikcijai priklausančia teritorija, atžvilgiu. Europos Komisija ir NKI, vertindamos antikonkurencinę veiklą pagal SESV 101 ir 102 straipsnius, tradiciškai taiko ex post metodiką. Galiausiai, konkurencijos teisės trečiojo ramsčio (susijungimų kontrolės) įgyvendinimas taip pat padalytas tarp NKI ir Europos Komisijos, priklausomai nuo to, ar koncentracija atitinka „Sąjungos masto“ kriterijus (Whish and Bailey, 2024[4]).

Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos konkurencijos teisės principai, draudimai ir prezumpcijos iš esmės suderinti su ES taisyklėmis. Tačiau vykdymo užtikrinimo praktikoje pastebimi tam tikri skirtumai, kuriuos lemia nacionalinių institucijų tyrimo įgaliojimų skirtumai, skirtingos institucinės struktūros, platesnės teisinės sistemos ir skirtingi nacionaliniai prioritetai. Remiantis šiuo suderinimu, šioje dalyje apžvelgiamos ES konkurencijos teisės nuostatos, taikomos elektroninėms prekyvietėms trijose nagrinėjamose šalyse, ir prireikus nurodomi atitinkami nacionalinės teisės aktai.

Elektroninės prekyvietės turi užtikrinti, kad jų komercinė veikla ir sąveika su kitais rinkos dalyviais atitiktų SESV 101 straipsnį, kuriuo siekiama užkirsti kelią antikonkurenciniam nepriklausomų įmonių veiklos koordinavimui. SESV 101 straipsniu draudžiami įmonių susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, kuriais užkertamas kelias konkurencijai, ji ribojama arba iškraipoma tiek tame pačiame, tiek skirtinguose tiekimo grandinės lygmenyse. Jo taikymo sritis yra horizontali ir vertikali, apimanti tiek konkurentų susitarimus, tiek ribojančius susitarimus visoje tiekimo grandinėje. Taigi ši nuostata taikoma ne tik sąveikai su tiesioginiais konkurentais, bet ir sąveikai su gamintojais ar tiekėjais bei nepriklausomais pardavėjais. Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje galioja panašios nacionalinės nuostatos. Lenkijos konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje nustatytas bendrasis antikonkurencinių susitarimų draudimas, o 7 ir 8 straipsniuose nurodytos taikomos išimtys.13 Panašiai ir Lietuvoje, kur Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu draudžiami antikonkurenciniai susitarimai, o 6 straipsniu nustatomos sąlygos, kuriomis gali būti taikomos išimtys. Latvijos konkurencijos įstatymo 11 straipsnyje kalbama ir apie tokių susitarimų draudimą, ir apie išimtis. Šios nacionalinės nuostatos labai nesiskiria, nes visos jos yra glaudžiai suderintos su ES taisyklėmis.

Dominuojančią padėtį užimančioms elektroninėms prekyvietėms aktualus SESV 102 straipsnis, kuriame daugiausia dėmesio skiriama didelę įtaką rinkoje turinčių įmonių vienašališkam elgesiui. Dominuojančią padėtį užimančios elektroninės prekyvietės turi vengti išnaudotojiško piktnaudžiavimo ir piktnaudžiavimo išstūmiant iš rinkos pasinaudojant savo įtaka. Dominavimas yra teisinė sąvoka, kuri buvo išsamiai išplėtota teismų praktikoje14 ir gali būti prilyginta ekonominei sąvokai „didelė įtaka rinkoje“15 (Whish and Bailey, 2024[4]). SESV 101 straipsnis taikomas visiems antikonkurenciniams elektroninių prekyviečių susitarimams, o SESV 102 straipsnis – tik vienašališkiems veiksmams ir tik tada, kai nustatoma dominuojanti padėtis. Tačiau abu straipsniai grindžiami ex post vykdymo užtikrinimu, t. y. jie taikomi konkurenciją ribojantiems susitarimams ir veiksmams jau po to, kai jie įvyko.

Svarbu pabrėžti, kad ši SESV nuostata taikoma naujiems veiksmams ir verslo praktikoms, atsižvelgiant į rinkų raidą (Whish and Bailey, 2024[4]). Tai ypač aktualu elektroninėms prekyvietėms ir skaitmeninėms rinkoms, kuriose jos veikia. Tokie veiksniai kaip tinklo efektas, duomenimis grindžiami pranašumai ir įvairovės ekonomija16 dažnai apsunkina įtakos rinkoje vertinimą, ypač kai tradiciniai rodikliai, kaip antai rinkos dalys, nepakankamai atspindi skaitmeninių rinkų ir platformų dinamiką (OECD, 2022[5]). Dėl šios priežasties Europos Komisija jau daugelį metų rengia naujas žalos teorijas, siekdama pagrįsti savo sprendimus dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi besikeičiančiomis aplinkybėmis, o tai dažnai sukelia skundus dėl teisinio neapibrėžtumo ir nenuspėjamumo (Whish and Bailey, 2024[4]).

Dėl pirmiau paaiškintų ypatumų nepakankamas arba pavėluotas vykdymo užtikrinimas ypač aktualus skaitmeninėse rinkose, kuriose dažnai vyrauja „laimėtojas pasiima viską“ dinamika ir gali greitai sutrikti pusiausvyra, sudarydama sąlygas konsolidacijai. Kaip išsamiai paaiškinta tolesnėse dalyse, dėl to iš dalies buvo nustatytos naujos ex ante reguliavimo priemonės, kuriomis siekiama papildyti jau galiojančias SESV ir nacionalines ex post nuostatas (OECD, 2021[2]). Galiausiai Lenkija, Lietuva ir Latvija priėmė nacionalinius SESV 102 straipsnio atitikmenis, kurių vykdymą užtikrina atitinkamos konkurencijos institucijos.17 Pagal Reglamentą Nr. 1/2003, valstybės narės gali priimti ir įgyvendinti nuostatas dėl vienašalio elgesio, kurios yra griežtesnės nei SESV nuostatos.

Trečiasis tradicinės konkurencijos teisės ramstis yra susijungimų kontrolė.18 Reglamentas Nr. 139/2004 (toliau – Susijungimų reglamentas) taikomas visiems koncentracijos atvejams, turintiems „Bendrijos mastą“, kuris nustatomas remiantis apyvartos ribomis.19 Susijungimų reglamente „koncentracijos“ apibrėžiamos kaip verslo sandoriai, dėl kurių pasikeičia įmonės kontrolė, ir apima susijungimus, turto ir akcijų įsigijimus bei bendrų įmonių steigimą.20 Europos Komisija taiko ex ante kontrolės metodą, t. y. įvertina galimą poveikį konkurencijai dar prieš kuriant koncentraciją. Todėl apie koncentracijas reikia pranešti, kai jos atitinka „Bendrijos masto“ kriterijus.

Šią privalomo pranešimo sistemą papildo savanoriškas klausimo perdavimo mechanizmas (OECD, 2020[6]). Pagal šį mechanizmą NKI gali perduoti21 koncentracijų klausimus EK peržiūrai, net jei jos neatitinka ES masto ribų (tačiau atitinka nacionalinius peržiūros kriterijus). Dėl šios priežasties Europos Komisija gali peržiūrėti Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos elektroninių prekyviečių koncentracijas, net jei jos neatitinka Susijungimų reglamente nustatytų ribų.

Susijungimų peržiūra skaitmeninėse rinkose kelia unikalių iššūkių ir pavojų, kad teisės aktai nebus tinkamai įgyvendinami. Tai lemia dvi pagrindinės priežastys. Pirma, skaitmeniniame sektoriuje dažnai įsigyjami startuoliai, kurių pajamos nedidelės, o paslaugos menkai monetizuojamos (tokie įsigijimai dažniausiai vadinami dar tik besivystančių įmonių arba destrukciniais įsigijimais22 (OECD, 2020[6]). Šios koncentracijos dažnai nesiekia ES susijungimų reglamente nustatytų ribinių verčių, nuo kurių reikia pranešti apie apyvartą (OECD, 2020[6]), todėl potencialiai antikonkurenciniai susijungimai gali likti nepastebėti arba nepašalinti (OECD, 2020[6]). Antra, skaitmeninėse rinkose gali būti sudėtinga atlikti išsamų susijungimų vertinimą23, nes žalos teorijos, grindžiamos kainų kilimu arba rinkos dalimis, gali neapimti esminių ne su kainomis susijusių konkurencijos aspektų, įskaitant inovacijas, duomenų kaupimą ir kokybės pablogėjimą (OECD, 2023[7]). Siekiant sustiprinti didžiųjų platformų įsigijimų peržiūrą, neseniai SRA įvestos ex ante konkurencijos taisyklės įpareigoja prieigos valdytojo statusą turinčias platformas informuoti Komisiją apie savo susijungimus, susijusius su pagrindinėmis platformos paslaugomis, kitomis skaitmeninio sektoriaus paslaugomis ar duomenų rinkimu, nepriklausomai nuo to, ar jie atitinka nacionalines ar ES pranešimo ribas.24 Ši tvarka išsamiai paaiškinta kitoje dalyje.

Galiausiai, Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos elektroninių prekyviečių koncentracijas, kurios neatitinka ES nustatytų ribų, gali patikrinti kompetentingos NKI, jei jos atitinka nacionalines ribas (išskyrus atvejus, kai klausimas savanoriškai perduodamas Europos Komisijai25). Nors kiekviena šalis nustato skirtingas pranešimo apie susijungimą ribas26, jų susijungimų peržiūros sistemos yra glaudžiai suderintos su ES susijungimų reglamentu ir jose taikomi panašūs sandorių vertinimo kriterijai, ypač susiję su kontrolės pasikeitimo sąvoka.

‎3.1. intarpas. Nacionalinė konkurencijos teisė ir vykdymo užtikrinimo veiksmai, kurių per pastaruosius penkerius metus imtasi atitinkamame sektoriuje Lenkijoje

Pastaraisiais metais Lenkijos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos tarnyba (UOKiK) aktyviai prižiūri konkurencijos teisės aktų laikymąsi e. prekybos sektoriuje, ypač bylose, susijusiose su didžiausia Lenkijos elektronine prekyviete „Allegro“. UOKiK ėmėsi veiksmų, siekdama išspręsti problemas, susijusias su galimu piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje, nesąžiningomis sutarties sąlygomis ir kainodaros praktika, turinčia įtakos tiek pardavėjams, tiek vartotojams. Be to, institucija įvertino šio sektoriaus įmonių susijungimus ir įsigijimus, įskaitant „Allegro“ atliktą „Mall Group“ ir „WE|DO“ įsigijimą. Tolesnėse dalyse apžvelgiami pagrindiniai su „Allegro“ susiję vykdymo sprendimai ir reguliavimo intervencijos.

Pažymėtina, kad 2022 m. UOKiK skyrė e. prekybos platformai „Allegro“ daugiau nei 206 mln. PLN (maždaug 48 mln. eurų) baudą už piktnaudžiavimą įtaka rinkoje teikiant pirmenybę savo pačios pardavimams internetinėje parduotuvėje (Polish Office of Competition and Consumer Protection, 2022[8]). 2022 m. gruodžio mėn. UOKiK pirmininkas paskelbė du svarbius sprendimus dėl „Allegro“ rinkos praktikos. Vienas iš sprendimų buvo susijęs su daugiau nei 206 mln. PLN bauda, skirta už tariamą „Allegro“ piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Daugiausia susirūpinimo kėlė tai, kad platformoje „allegro.pl“ pirmenybė buvo teikiama jai priklausančios parduotuvės „Allegro Official Store“ (AOS), o ne trečiųjų šalių pardavėjų reklamai. Pranešama, kad tai galėjo įvykti pakoregavus paieškos algoritmus ir išskirtinai naudojant reklamos priemones, taip galimai apribojant konkurenciją ir vartotojų pasirinkimą.

Antrajame sprendime daugiausia dėmesio skirta vartotojų apsaugai. „Allegro“ sutarties sąlygos, leidusios bendrovei vienašališkai keisti sąlygas, buvo pripažintos nesąžiningomis ir už tai buvo skirta 3,97 mln. PLN (maždaug 900 000 eurų) bauda. Šios sąlygos sulaukė kritikos dėl to, kad buvo pernelyg neaiškios ir galėjo pakenkti vartotojams, ypač tiems, kurie už kelių mėnesių paslaugas sumokėjo iš anksto.

Vykdydama susijungimų kontrolę, Lenkijos konkurencijos institucija įvertino svarbų sandorį elektroninių prekyviečių sektoriuje. 2021 m. lapkričio 17 d. „Allegro“ pranešė apie savo ketinimą įgyti „Mall Group a.s.“ („Mall“) ir „WE|DO s.r.o.“ kontrolę pagal 2007 m. vasario 16 d. Konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą. „Allegro“ yra viena iš pirmaujančių Lenkijos e. prekybos platformų, taip pat teikianti kainų palyginimo ir bilietų į kultūros, pramogų ir sporto renginius pardavimo internetu paslaugas.

„Mall“ vykdė veiklą e. prekybos sektoriuje visoje Vidurio ir Rytų Europoje, aktyviai dalyvaudama Čekijos, Slovakijos ir Slovėnijos rinkose. „WE|DO“ teikė siuntų pristatymo ir kurjerių paslaugas Čekijoje ir Slovakijoje. Šio sandorio tikslas buvo sustiprinti „Allegro“ padėtį e. prekybos ir logistikos rinkoje, integruojant „Mall“ veiklą ir „WE|DO“ pristatymo paslaugas.

Šį įsigijimą Lenkijos konkurencijos institucija patvirtino 2022 m. kovo 2 d. priimtu sprendimu Nr. DKK-69/2022.1

UOKiK pirmininkas taip pat dėl „Allegro“ inicijavo aiškinamąją procedūrą2. Šio proceso metu buvo nagrinėjami „Allegro“ atlikti mokesčių struktūros pakeitimai, pagal kuriuos komisiniai mokesčiai skaičiuojami nuo visos sandorio vertės, įskaitant pirkėjo sumokėtą kainą ir pristatymo išlaidas. Dėl naujų taisyklių tariamai padidėjo komisiniai mokesčiai, todėl pardavėjai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, o priežiūros institucija sulaukė daugybės skundų. UOKiK pirmininkas aiškinosi, ar tokie „Allegro“ kaip didžiausios Lenkijos e. prekybos sektoriaus dalyvės veiksmai galėjo pažeisti konkurencijos teisę. Be to, tyrimo metu buvo nagrinėjamos komisinių (vadinamųjų nuolaidų už sandorius) grąžinimo sąlygos tais atvejais, kai pirkėjai atsisakė per platformą sudarytų sutarčių, bei paslaugai „Allegro Smart“ taikomos taisyklės.

Apibendrinant galima teigti, kad neseniai Lenkijos konkurencijos institucijos atlikti vykdymo užtikrinimo veiksmai atspindi nuolatinį reguliavimo institucijų dėmesį Lenkijos e. prekybos sektoriui. „Allegro“, kaip rinkos lyderė, buvo kelis kartus tiriama dėl savo konkurencinės veiklos, sutarčių sąlygų ir mokesčių struktūros. Šie atvejai iliustruoja, kaip sudėtinga suderinti platformos plėtrą, konkurenciją ir vartotojų apsaugą sparčiai besikeičiančioje skaitmeninėje rinkoje.

1. Su visu sprendimu Nr. DKK-69/2022, įskaitant argumentus, lenkų kalba galima susipažinti adresu https://decyzje.uokik.gov.pl/bp/dec_prez.nsf/43104c28a7a1be23c1257eac006d8dd4/86734dc793d1a570c125880d0037e958/$FILE/Decyzja%20DKK-69_2022%20z%20dnia%202%20marca%202022%20r.%20w%20spr.%20koncentracji%20Allegro%20-%20Mall%20(BIP).pdf.

2. Lenkijoje aiškinamosios procedūros – tai UOKiK pirmininko atliekami preliminarūs tyrimai, kuriais siekiama įvertinti, ar galėjo būti pažeista konkurencijos teisė. Šios procedūros nėra oficialūs vykdymo veiksmai; jų tikslas – surinkti informaciją ir išsiaiškinti aplinkybes prieš priimant sprendimą dėl oficialių antimonopolinių procedūrų pradėjimo.

3.2. Skaitmeninių rinkų aktas: skaitmeninių platformų ex ante reguliavimas

Kaip jau minėta, dėl skaitmeninių rinkų ypatumų kyla didelių iššūkių įgyvendinant tradicines konkurencijos teisės nuostatas. Pagrindinė ES lygmens reguliavimo priemonė yra SRA27, kuriuo siekiama užtikrinti veiksmingą ir savalaikį teisės aktų vykdymą (OECD, 2021[2]). Ši ex ante reguliavimo sistema papildo SESV 101 ir 102 straipsnius bei Susijungimų reglamentą, kad būtų galima visapusiškai įvertinti galimą skaitmeninių platformų rinkos galios kaupimą ir piktnaudžiavimą ja (OECD, 2021[2]). 2026 m. sausio mėn. duomenimis, iš visų Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje veikiančių elektroninių prekyviečių (įtrauktų į šį rinkos tyrimą) SRA taikomas tik „Amazon“28.29 Taigi toliau aprašytos ex ante pareigos šiuo metu netaikomos daugumai elektroninių prekyviečių šiose trijose šalyse. Vis dėlto platformos turėtų išlikti budrios, didindamos savo naudotojų skaičių, pajamas ir geografinę veiklos aprėptį. Bet kuri elektroninė prekyvietė, pasiekusi toliau nurodytas kiekybines ribas, privalo apie tai pranešti EK ne vėliau kaip per du mėnesius.30

Tradicinėje konkurencijos teisėje antikonkurenciniai veiksmai vertinami jiems jau įvykus (išskyrus susijungimų kontrolę), o SRA prieigos valdytojo statusą turinčioms įmonėms nustatomos ex ante pareigos, kad būtų užtikrinta veiksminga konkurencija skaitmeniniame sektoriuje. SRA taikomas tik toms platformoms, kurios veikia kaip prieigos valdytojos (OECD, 2023[9]). Ši sąvoka grindžiama platformos kaip sąsajos, jungiančios verslo klientus ir galutinius naudotojus, vaidmeniu ir nėra tiesiogiai susijusi su įtaka rinkoje (OECD, 2022[5]). Prieigos valdytojo statusas nustatomas atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip platformos tarpininkavimo vaidmuo, reikšmingas poveikis vidaus rinkai bei tvirta ir ilgalaikė pozicija joje (OECD, 2023[9]).

Oficialiai įmonei suteikiamas prieigos valdytojo statusas, jeigu tenkinami trys pagrindiniai kriterijai, išvardyti 3 straipsnio 1 dalyje: i) daro didelį poveikį vidaus rinkai; ii) teikia pagrindinę platformos paslaugą, kuri yra svarbi sąsaja, kuria naudodamiesi verslo klientai gali pasiekti galutinius naudotojus, ir iii) užima įsitvirtinusios ir ilgalaikės rinkos dalyvės poziciją arba numatoma, kad tokią poziciją užims artimiausiu metu. Remiantis šia sistema, 3 straipsnio 2 dalyje daroma prielaida, kad įmonė, atitinkanti tris bendras kiekybines ribas, greičiausiai atitiks šiuos kriterijus.31 Be to, 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jei kiekybinės ribos nėra pasiektos, Komisija turėtų įvertinti įmonės kaip prieigos valdytojos vaidmenį remdamasi kitais veiksniais, pavyzdžiui, tos įmonės dydžiu, veikla ir pozicija, verslo klientų ir galutinių naudotojų skaičiumi, tinklo efektu ir duomenų suteikiamais pranašumais, masto ir apimties poveikiu, verslo klientų ar galutinių naudotojų susaistymu, konglomerato organizacine struktūra arba vertikalia integracija bei kitomis struktūrinėmis verslo ar paslaugų charakteristikomis.

Nors elektroninės prekyvietės nėra aiškiai paminėtos tarp aštuonių pagrindinių platformos paslaugų, jos gali būti laikomos tarpininkavimo paslaugomis32 (žr. 2 skyrių) ir, jei atitinka kiekybines ribas, joms gali būti suteiktas statusas pagal SRA.33 Vis dėlto svarbu pažymėti, kad minėti kriterijai yra skirti didžiausioms interneto platformoms, kurios gali padaryti didžiausią žalą konkurencijai ES bendrojoje rinkoje (Cabral et al., 2021[10]).

Pagrindinės SRA nuostatos, taikomos paskirtiems prieigos valdytojams, yra pateikiamos 5 straipsnyje (kvaziautomatinės pareigos) ir 6 straipsnyje (pareigos, kurios turi būti išsamiau apibrėžtos). Abu šie straipsniai apima ir elgesio apribojimus, ir ex ante pareigas (Cabral et al., 2021[10]). Šie reikalavimai yra plačios apimties ir apima tokias sritis kaip pranašumo teikimas savo paslaugoms, pagrindinių paslaugų sąveika, duomenų prieinamumas ir reklamos skaidrumas. Svarbu pažymėti, kad SRA pateiktas išsamus leidžiamų ir draudžiamų veiksmų sąrašas grindžiamas savaiminiais draudimais ir pareigomis, o tai reiškia, kad prieigos valdytojai negali pateisinti savo elgesio (OECD, 2021[2]). Atsižvelgiant į šios dalies apimtį, joje daugiausia dėmesio skiriama toms pareigoms ir draudimams, kurie, kaip aprašyta ankstesniame skyriuje, yra aktualiausi elektroninėms prekyvietėms34 dėl jų pobūdžio ir verslo modelio.

Kalbant apie duomenų naudojimą ir tvarkymą, 5 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad prieigos valdytojų statusą turinčioms elektroninėms prekyvietėms draudžiama jungti asmens duomenis, gautus teikiant tarpininkavimo paslaugas, su duomenimis, gautais teikiant kitas paslaugas, nebent galutinis naudotojas duotų aiškų sutikimą. Šis apribojimas taikomas ir trečiųjų šalių duomenų tvarkymui reklamos tikslais be sutikimo. Prieigos valdytojų statusą turinčių mišrių prekyviečių atveju 6 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad jų pačių produktai ir paslaugos reitinguose nebūtų vertinami palankiau nei panašūs trečiųjų šalių pardavėjų (t. y. platformos verslo klientų) produktai ir paslaugos. 5 straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatyta, kad prieigos valdytojų statusą turinčios elektroninės prekyvietės, kurios teikia ir reklamos paslaugas, privalo užtikrinti reklamos rodiklių ir išlaidų skaidrumą. Tokiu atveju prieigos valdytojai privalo verslo klientams ir reklamuotojams pateikti išsamią informaciją apie reklamų veiksmingumą ir kainas, įskaitant sumokėtus mokesčius ir publikuotojų gautą atlygį.

Remiantis 5 straipsnio 3, 7 ir 8 dalimis, prieigos valdytojai negali versti verslo klientų ar vartotojų naudotis tik jų pagrindinėmis platformos paslaugomis. Pavyzdžiui, prieigos valdytojo statusą turinti prekyvietė negali nustatyti reikalavimo pardavėjams naudotis jos mokėjimų apdorojimo sistema ar logistikos paslaugomis kaip sąlygos prekėms pateikti. Taip pat vartotojai turi turėti galimybę laisvai pasirinkti alternatyvius pristatymo ar mokėjimo būdus. Galiausiai, 6 straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatomos duomenų perkeliamumo pareigos, kurios suteikia galimybę tiek įmonėms, tiek galutiniams naudotojams gauti ir perduoti per platformą sukurtus duomenis. Prieigos valdytojų statusą turinčių elektroninių prekyviečių atveju tai reiškia, kad pardavėjai gali gauti duomenis apie savo sandorius, sąveiką su klientais ir prekių rezultatus.

Be to, reaguojant į susirūpinimą keliančius skaitmeninius susijungimus (kaip paaiškinta ankstesnėse dalyse), SRA 14 straipsnio 1 dalyje prieigos valdytojams nustatoma nauja pareiga informuoti EK apie visus sandorius arba „planuojamas koncentracijas“, susijusias su pagrindinėmis platformos paslaugomis, kitomis paslaugomis skaitmeniniame sektoriuje arba duomenų rinkimu, neatsižvelgiant į jų dydį. Tai reiškia, kad prieigos valdytojų statusą turinčios elektroninės prekyvietės privalo informuoti Europos Komisiją apie kiekvieną planuojamą koncentraciją, net jei ji neviršija Susijungimų reglamente ir nacionaliniuose įstatymuose nustatytų pranešimo ribų35.

Ši taisyklėmis grindžiama ex ante tvarka nepakeičia tradicinio konkurencijos teisės taikymo. SRA 1 straipsnio 5–7 dalyse paaiškinamas SRA santykis su anksčiau galiojusiomis ES ir nacionalinėmis konkurencijos teisės nuostatomis. Visų pirma 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad SRA netrukdo taikyti SESV 101 ir 102 straipsnių, ES susijungimų reglamento ar nacionalinių konkurencijos įstatymų tam pačiam elgesiui, net jei tam elgesiui taikomos SRA nustatytos pareigos. Todėl SESV 101–102 straipsniai ir Susijungimų reglamentas ir toliau visapusiškai taikomi visoms Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje veikiančioms elektroninėms prekyvietėms, neatsižvelgiant į tai, ar jos turi prieigos valdytojų statusą. Prieigos valdytojų statusą turinčioms elektroninėms prekyvietėms taikoma kaupiamoji vykdymo užtikrinimo sistema, kurioje SRA pareigos derinamos su tradicinėmis ex post konkurencijos taisyklėmis.

Kartu SRA 1 straipsnio 5 dalimi ribojama valstybių narių teisė prieigos valdytojams nustatyti papildomų pareigų siekiant užtikrinti konkurenciją ir sąžiningumą, išskyrus atvejus, kai tokiomis priemonėmis siekiama kitų teisėtų viešųjų interesų ir jos atitinka ES teisę.36 Ši nuostata siaurina nacionalinių ex ante konkurencijos režimų, taikomų skaitmeninėms platformoms, taikymo sritį, kartu išlaikydama nacionalinių institucijų vaidmenį užtikrinant ex post konkurencijos teisės vykdymą. Todėl nė viena iš trijų šalių, kuriose atliktas šis rinkos tyrimas, nėra priėmusi nacionalinių ex ante konkurencijos taisyklių, skirtų būtent skaitmeninėms platformoms.

Vis dėlto nacionalinės konkurencijos institucijos ir toliau atlieka svarbų vaidmenį SRA vykdymo užtikrinimo sistemoje. Remiantis SRA 38 straipsnio 7 dalimi, nacionalinės konkurencijos institucijos yra įgaliotos tirti 5, 6 ir 7 straipsnių pažeidimus, kuriuos padarė jų teritorijoje veikiantys prieigos valdytojai, jei nacionalinė teisė joms suteikia tokią kompetenciją ir jei prieš atliekant tyrimą apie tai informuojama Europos Komisija.37 Šiuo mechanizmu stiprinamas nuolatinis nacionalinių konkurencijos institucijų dalyvavimas užtikrinant su konkurencija susijusių taisyklių laikymąsi skaitmeninėse rinkose, kartu išsaugant pagrindinį Europos Komisijos koordinavimo vaidmenį pagal SRA.

Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į tai, kad elektroninėms prekyvietėms taikomi ES skaitmeninės srities teisės aktai pasižymi diferencijuota taikymo sritimi. Kaip minėta, SRA nustatytos ex ante pareigos taikomos tik prieigos valdytojų statusą turinčioms įmonėms. Todėl SRA taikomas ne visoms valstybėse narėse veikiančioms elektroninėms prekyvietėms. Didelės tarptautinės platformos, veikiančios keliose valstybėse narėse, gali patekti į reglamento taikymo sritį, o pagrindinės nacionalinės platformos, veikiančios daugiausia vienoje valstybėje narėje, gali likti už tiesioginio reglamento taikymo ribų. Tai atspindi tikslingą ir proporcingą SRA struktūrą, kuria siekiama pašalinti sisteminę riziką, susijusią su įsitvirtinusių prieigos valdytojų pozicijomis ES lygmeniu.

Elektroninių prekyviečių sektoriuje tai reiškia, kad daliai Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje veikiančių platformų taikomos SRA ex ante pareigos, o kitų platformų veikla reguliuojama visų pirma pagal bendrąsias ES konkurencijos teisės nuostatas bei nacionalines konkurencijos ir vartotojų apsaugos sistemas. Pavyzdžiui, „Amazon“, kuriai ES lygmeniu suteiktas prieigos valdytojos statusas, turi laikytis SRA reikalavimų, susijusių, be kita ko, su duomenų naudojimu, pranašumo teikimu savo paslaugoms ir tam tikromis sutartinėmis praktikomis. Tuo tarpu tokios didelės nacionalinės prekyvietės kaip „Allegro“ neturi prieigos valdytojo statuso, todėl jos ir toliau veikia tik pagal standartinę konkurencijos teisę, taikomą nacionaliniu lygmeniu.

Šioje ataskaitos dalyje šie skirtumai pateikiami tik siekiant apibūdinti taikomą reguliavimo sistemą. Toliau pateiktuose skyriuose išsamiai nagrinėjama pagrindinių elektroninių prekyviečių, veikiančių šiame tyrime aptariamose šalyse, struktūra, verslo modeliai ir konkurenciniai santykiai.

3.3. Kiti susiję teisės aktai: platesnė teisinė sistema, kuria reglamentuojamos elektroninės prekyvietės ES bendrojoje rinkoje

Be konkurencijos teisės, elektroninių prekyviečių veiklai didelę įtaką daro keletas kitų teisės sričių tiek Europos, tiek nacionaliniu lygmeniu. Tarp pagrindinių teisės aktų sričių, turinčių įtakos šioms platformoms, yra prekių pardavimas internetu, vartotojų apsauga, reklama, duomenų apsauga ir privatumas, taip pat geografinio blokavimo taisyklės. Kartu šie teisės aktai apibrėžia platesnę reguliavimo sistemą, kurioje veikia elektroninės prekyvietės, ir sprendžia panašias problemas bei rinkos trūkumus (Botta and Wiedemann, 2019[3]). Tačiau jų sąveika tebėra sudėtinga dėl skirtingų koncepcinių sistemų, procedūrų ir vykdymo užtikrinimo mechanizmų (OECD, 2024[11]). Taigi elektroninėms prekyvietėms svarbu žinoti visus jų veiklai taikomus teisės aktus, nes atitiktis vienos reguliavimo srities reikalavimams negarantuoja atitikties kitų sričių reikalavimams, o šių reikalavimų vykdymo užtikrinimas gali būti nepakankamai koordinuotas ar nuoseklus.

3.3.1. Teisės aktai, kuriais reglamentuojama prekyba internetu ES bendrojoje rinkoje

Įmonės, prekiaujančios prekėmis internetu (įskaitant trečiųjų šalių pardavėjus ir mišrias prekyvietes), privalo užtikrinti, kad jos atitinka ES teisės aktų reikalavimus dėl sąžiningumo ir skaidrumo. Todėl 2000 m. Europos Parlamentas priėmė Elektroninės komercijos direktyvą38. Šia direktyva siekta sukurti bendrą sistemą ir pašalinti kliūtis tarpvalstybiniams elektroniniams sandoriams, kuriuos vykdo prekyvietės ir kitos skaitmeninės platformos, prekiaujančios prekėmis ES bendrojoje rinkoje. Ji buvo perkelta į visų valstybių narių nacionalinę teisę, įtraukiant konkrečias vykdymo užtikrinimo procedūras ir vietos sąlygas.39

Europos Sąjungoje svarbiausią vaidmenį formuojant platformų ir įmonių santykius atlieka Reglamentas dėl platformų ir įmonių santykių (P2B reglamentas)40, kuriuo skatinamas skaidrumas, sąžiningumas ir veiksmingas ginčų sprendimas. Nuo 2020 m. liepos mėn. taikomas teisės aktas yra viena iš pirmųjų horizontalių priemonių, reguliuojančių internetinių tarpininkavimo paslaugų ir jomis besinaudojančių verslo klientų santykius. Šiuo reglamentu siekiama panaikinti platformų ir verslo klientų derybinės galios struktūrinį disbalansą, užtikrinant, kad su platformų komerciniais naudotojais būtų elgiamasi sąžiningai ir kad jie turėtų galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis.

Nors P2B reglamento taikymo sritis apsiriboja platformos ir verslo klientų santykiais, juo buvo padėtas pagrindas daugeliui principų, kurie vėliau buvo konsoliduoti ir išplėsti pagal SRA, visų pirma pareigoms dėl skaidrumo41 (P2B reglamento 5 straipsnis, SRA 5 ir 6 straipsniai), sąžiningo elgesio ir didelių platformų vienašališkų veiksmų.

Elektroninėms prekyvietėms P2B reglamente nustatytos konkrečios pareigos, susijusios su pranešimu apie sąlygų pakeitimus, reitingo nustatymo kriterijų atskleidimu bei vidinių skundų nagrinėjimo sistemų ir tarpininkavimo galimybių užtikrinimu. Šiomis nuostatomis siekiama sušvelninti sutartinių santykių asimetriją ir skatinti didesnį internetinių tarpininkavimo paslaugų nuspėjamumą ir sąžiningumą. P2B reglamentas papildomas panašiais nacionalinės teisės aktais.42

‎3.2. intarpas. Reglamentas dėl platformų ir įmonių santykių

Tikslas ir taikymo sritis

Reglamentu (ES) 2019/1150 dėl verslo klientams teikiamų internetinių tarpininkavimo paslaugų sąžiningumo ir skaidrumo didinimo (vadinamasis P2B reglamentas) siekiama užtikrinti sąžiningą, nuspėjamą ir skaidrią verslo aplinką įmonėms, kurios, norėdamos pasiekti vartotojus, naudojasi platformomis. Jis taikomas internetinėms tarpininkavimo paslaugoms (pvz., elektroninėms prekyvietėms, programėlių parduotuvėms ir kainų palyginimo priemonėms) ir internetinėms paieškos sistemoms, kurios palengvina ES verslo klientų ir vartotojų sandorius.

Pagrindinės nuostatos

• Sąlygų skaidrumas. Platformos turi užtikrinti, kad jų sąlygos būtų surašytos paprastai ir suprantamai bei būtų lengvai prieinamos. Apie bet kokius pakeitimus jos turi pranešti verslo klientams ne vėliau kaip prieš 15 dienų ir nurodyti bet kokių apribojimų, sustabdymo ar nutraukimo priežastis.

• Skaidrus reitingo nustatymas. Platformos privalo atskleisti pagrindinius parametrus, lemiančius prekių ar paslaugų reitingą, ir paaiškinti, kaip jį galima paveikti, įskaitant mokamus skelbimus ar nuosavų produktų naudojimą.

• Prieiga prie duomenų. Platformos privalo paaiškinti, kokie duomenys renkami, ar jie perduodami verslo klientams ir kokiomis sąlygomis.

• Skirtingų sąlygų taikymas. Kai platformos siūlo prekes ar paslaugas, kurios konkuruoja su jų verslo klientų prekėmis ar paslaugomis, jos privalo atskleisti bet kokias savo pasiūlymams taikomas lengvatas.

• Skundų nagrinėjimas ir mediacija. Platformos privalo įdiegti vidines skundų nagrinėjimo sistemas ir paskirti bent du nepriklausomus mediatorius, į kuriuos verslo klientai galėtų kreiptis dėl ginčų sprendimo.

Vykdymo užtikrinimas ir papildomumas

P2B reglamentas pirmiausia grindžiamas skaidrumo ir procedūrinio teisingumo pareigomis, ex ante taikomais internetinėms tarpininkavimo paslaugoms ir paieškos sistemoms. Vykdymo užtikrinimas yra decentralizuotas: valstybės narės paskiria kompetentingas institucijas ir suteikia galimybę atstovaujančioms organizacijoms ar viešosioms įstaigoms pareikšti ieškinius, kad būtų užkirstas kelias reikalavimų nesilaikymui arba jis būtų sustabdytas.

Neseniai pateiktame pasiūlyme dėl skaitmeninio sektoriaus bendrojo rinkinio (2025 m. lapkričio mėn.) Komisija pasiūlė palaipsniui panaikinti P2B reglamentą. Pasiūlyme paaiškinama, kad kelios skaidrumo pareigos dubliuojasi su naujesnėmis ES skaitmeninės sistemos priemonėmis, visų pirma Skaitmeninių rinkų aktu ir Skaitmeninių paslaugų aktu, arba yra jų pakeičiamos, o lygiagrečių sistemų išlaikymas gali lemti susiskaidymą ir reguliavimo dubliavimą. Todėl panaikinimas pristatomas kaip platesnio masto pastangų racionalizuoti ir supaprastinti ES skaitmeninio sektoriaus acquis dalis.

Šaltinis: Pasiūlymas dėl skaitmeninio sektoriaus bendrojo rinkinio | Skaitmeninės Europos ateities formavimas, https://digital-strategy.ec.europa.eu/en/library/digital-omnibus-regulation-proposal.

Prekėmis internetu prekiaujančios platformos taip pat turi laikytis ES teisės aktų, kuriais draudžiama nepagrįsta diskriminacija dėl geografinės vietos ES bendrojoje rinkoje. Pagal Geografinio blokavimo reglamentą43, elektroninės prekyvietės negali riboti prieigos ar atsisakyti sudaryti sandorius dėl vartotojo pilietybės ar gyvenamosios vietos. Tai apima draudimą naudoti technologines priemones, pavyzdžiui, interneto svetainių nukreipimą ar blokavimą, siekiant neleisti naudotis kitose valstybėse narėse prieinamomis prekėmis ar paslaugomis. Konkrečiai, reglamente nepagrįstomis kliūtimis ES bendrojoje rinkoje laikoma tokia praktika, kaip atsisakymas parduoti, kai nesiūloma pristatymo paslauga, arba diskriminacinių sąlygų taikymas. Geografinio blokavimo reglamentas tiesiogiai taikomas Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje veikiančioms elektroninėms prekyvietėms, užtikrinant, kad vartotojai iš bet kurios ES valstybės narės turėtų vienodas galimybes įsigyti šiose platformose siūlomų prekių ir paslaugų.

3.3.2. Vartotojų teisė

ES yra sukūrusi išsamią politikos ir teisinių nuostatų sistemą, kuria siekiama stiprinti vartotojų teises ir užtikrinti jų apsaugą ES bendrojoje rinkoje. Įmonės privalo šių nuostatų laikytis. Nors vartotojų apsaugos ir konkurencijos teisė siekia bendro tikslo – didinti vartotojų gerovę, jos tai daro taikydamos vienas kitą papildančius, tačiau skirtingus metodus. Konkurencijos teisė netiesiogiai gina vartotojų interesus, skatindama veiksmingas ir konkurencingas rinkas, remdama inovacijas ir užtikrindama geresnės kokybės prekes bei paslaugas konkurencingomis kainomis. Savo ruožtu vartotojų teisių apsaugos teisės aktai tiesiogiai gina vartotojus, pripažindami jų silpnesnę derybinę padėtį ir suteikdami jiems konkrečias teises bendraujant su verslo subjektais (Nigussie, 2021[12]). Nors ES vartotojų apsaugos teisinė sistema yra išsami ir apima įvairius vartotojų elgesio aspektus, tik tam tikri teisės aktai yra tiesiogiai susiję su skaitmeninėmis rinkomis. Jie aprašyti toliau.

2020 m. ES pristatė Naująją vartotojų darbotvarkę44 – vartotojų politikos strategiją, skirtą stiprinti sąžiningumą tiek internete, tiek už jo ribų, griežtinant teisės aktus ir taikant naujas priemones. Atsižvelgiant į šią darbotvarkę, elektroninės prekyvietės privalo laikytis kelių pagrindinių ES teisės aktų. Tai yra Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva45, kuria draudžiama klaidinanti ir agresyvi veikla, Vartotojų teisių direktyva46, kuria užtikrinamas sutarčių skaidrumas ir stiprinamos teisės atsisakyti sutarties, Kainų nurodymo direktyva47, kuria standartizuojamas kainų nurodymas, ir Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyva48, kuria vartotojai saugomi nuo nesąžiningų standartinių sutarčių sąlygų. Šiomis direktyvomis kartu sukuriama tvirta vartotojų apsaugos skaitmeninėse rinkose sistema.

Neseniai priimta „Omnibus“ direktyva,49 dar vadinama Geresnio vykdymo užtikrinimo ir modernizavimo direktyva, siekiama modernizuoti ES vartotojų apsaugos teisės aktus ir spręsti problemas, kylančias dėl didėjančio skaitmeninių platformų populiarumo. 2020 m. sausio 7 d. priimta direktyva stiprinama vartotojų apsauga didinant kainų skaidrumą ir nustatant reikalavimą platformoms atskleisti, ar kainos pritaikomos naudojant algoritmus. Taip pat užtikrinamas vartotojų atsiliepimų autentiškumas ir reikalaujama, kad elektroninės prekyvietės paaiškintų, ar pardavėjai yra prekybininkai, ar privatūs asmenys. Be to, numatomos griežtesnės sankcijos už pažeidimus50 (baudos siekia iki 4 proc. metinės apyvartos) ir nustatomos aiškios taisyklės dėl informavimo apie kainų sumažinimą ir orientacines kainas.

Galiausiai, nuo 2024 m. gruodžio mėn. elektroninės prekyvietės taip pat turi laikytis ES reglamento dėl bendros gaminių saugos (BGSR)51. Skirtingai nei ankstesnėje direktyvoje (Direktyva dėl bendros gaminių saugos), BGSR aiškiai pripažįstamas elektroninių prekyviečių, kaip pagrindinių tarpininkų platinant gaminius52, vaidmuo ir joms taikomos tam tikros deramo patikrinimo pareigos53. Be kita ko, jos privalo savo sąsajose pateikti svarbiausią informaciją apie gaminį (pvz., gamintojo pavadinimą, identifikavimo duomenis ir saugos įspėjimus), sustabdyti verslo klientų, pakartotinai siūlančių reikalavimų neatitinkančius arba pavojingus gaminius, veiklą, pranešti naudotojams apie gaminių atšaukimą ir paskirti bendrąjį kontaktinį punktą, kuris padėtų palaikyti ryšį su nacionalinėmis rinkos priežiūros institucijomis.

Vartotojų teisių apsaugos teisės aktai trijose šio rinkos tyrimo valstybėse narėse buvo iš esmės suderinti pagal ES teisės aktų sistemą, visų pirma Direktyvą „Omnibus“. Tačiau kiekviena šalis išlaiko savitus skirtumus, susijusius su šių teisės aktų įgyvendinimu ir vykdymo užtikrinimu. Lenkijos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos tarnyba (UOKiK) prižiūri, ar nepažeidžiamos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos teisės normos54. Lietuvoje ir Latvijoje yra atskiros vartotojų teisių apsaugos tarnybos, kurios veikia nepriklausomai nuo konkurencijos institucijų. Lietuvos valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, pavaldi Teisingumo ministerijai, nagrinėja su vartotojų teisėmis susijusius pažeidimus, o Latvijos vartotojų teisių apsaugos centras (Patērētāju tiesību aizsardzības centrs) užtikrina vartotojų teisių ir reklamos įstatymų vykdymą.55

3.3.3. Reklamos, leidybos ir pristatymo kainų skaidrumas

Reklama atlieka pagrindinį vaidmenį elektroninių prekyviečių verslo modeliuose: ji finansuoja vartotojams skirtas sąsajas ir didina platformų pelningumą. Reklamos internete rinką sudaro daugybė reklamuotojų, platformų ir vartotojų sąveikos lygmenų, kuriuose veikia sudėtingi tikslinių grupių nustatymo ir skelbimų pateikimo mechanizmai. Taigi norint užtikrinti skaidrumą, sąžiningumą ir visų dalyvių atitiktį teisės aktams, labai svarbu suprasti šių sistemų veikimo principus ir joms taikomas teisines nuostatas. Šiuo atžvilgiu Direktyva dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos56 yra vartotojų apsaugos skaitmeninės reklamos ekosistemoje pagrindas, draudžiantis klaidinančią reklamą ir užtikrinantis sąžiningumą visoje ES. P2B reglamentu57 ir SRA58 taip pat nustatomos panašaus tikslo pareigos.59

Elektroninės prekyvietės turi laikytis ne tik reklamos ir leidybos reikalavimų, bet ir skaidrumo nuostatų, susijusių su tarpvalstybiniu siuntinių pristatymu. Reglamente dėl tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų60 reikalaujama, kad siuntinių pristatymo paslaugų teikėjai atskleistų informaciją apie kainas, taip sudarant sąlygas nacionalinėms reguliavimo institucijoms veiksmingai stebėti ir vertinti tarpvalstybinius tarifus. Elektroninės prekyvietės, ypač tos, kurios suteikia galimybę vykdyti tarpvalstybinius sandorius, privalo užtikrinti, kad vartotojai gautų aiškią ir palyginamą informaciją apie siuntinių pristatymo paslaugų kainas61.

3.3.4. Duomenų ir privatumo teisė

Prieiga prie didelių vartotojų ir sandorių duomenų kiekių yra svarbus konkurencinio pranašumo skaitmeninėse rinkose veiksnys, leidžiantis įmonėms stiprinti savo padėtį pasitelkiant išsamias įžvalgas apie vartotojų elgseną ir operacijas (OECD, 2024[11]). Platformos, naudodamos duomenis inovacijoms kurti ir konkurenciniam pranašumui išlaikyti dinamiškoje skaitmeninėje aplinkoje, privalo griežtai laikytis duomenų apsaugos ir privatumo teisės aktų.

ES lygmeniu svarbiausias šios srities teisės aktas yra 2016 m. įsigaliojęs Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR)62. BDAR siekiama apsaugoti ES gyvenančių asmenų asmens duomenis, reglamentuojant jų rinkimą, saugojimą ir tvarkymą bei užtikrinant atsakingą ir skaidrų jų naudojimą platformose. Elektroninėms prekyvietėms nustatomos svarbios pareigos, įskaitant būtinybę gauti aiškų sutikimą tvarkyti duomenis, laikytis duomenų minimizavimo principų ir įgyvendinti patikimas duomenų saugumo užtikrinimo priemones. Prekyvietės turi pateikti aiškią ir prieinamą privatumo politiką, suteikti vartotojams galimybę pasinaudoti tokiomis teisėmis kaip teisė susipažinti su savo duomenimis, juos ištaisyti ir ištrinti, taip pat užtikrinti, kad bet kokie su trečiosiomis šalimis bendrinami duomenys atitiktų BDAR reikalavimus. BDAR reikalavimai taikomi ir tarpvalstybiniam duomenų perdavimui, todėl prekyvietės, perduodamos duomenis už ES ribų, privalo taikyti tokias apsaugos priemones kaip standartinės sutartinės sąlygos arba įmonei privalomos taisyklės.

Pareigos netrukus bus išplėstos pagal Privatumo internete reglamentą63, kuris šiuo metu dar nepriimtas. Šiuo reglamentu siekiama papildyti BDAR, nustatant papildomas pareigas elektroninius ryšius valdančioms įmonėms, įskaitant su elektroninėmis prekyvietėmis susijusias pareigas. Juo bus reglamentuojamas slapukų, sekimo technologijų naudojimas ir metaduomenų tvarkymas, taip pat bus nustatyti griežtesni sutikimo reikalavimai duomenų rinkimui ir tvarkymui. Šiuo reglamentu siekiama spręsti spragas, išryškėjusias dėl technologinės pažangos. Elektroninės prekyvietės turės užtikrinti naudotojų elgsenos stebėjimo skaidrumą ir taikyti patikimas ryšių konfidencialumo apsaugos priemones.

Neseniai įsigaliojo dar vienas svarbus su duomenimis susijęs reglamentas – Europos duomenų aktas. Jis pradėtas taikyti 2025 m. rugsėjo 12 d., nustatant suderintas taisykles, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas sąžiningai prieigai prie duomenų ir jų naudojimui visoje ES.64 Šis reglamentas skirtas suteikti naudotojams (ir vartotojams, ir įmonėms) daugiau galimybių kontroliuoti prijungtųjų prietaisų ir skaitmeninių paslaugų, įskaitant automobilius, išmaniuosius prietaisus ir pramoninę techniką, generuojamus duomenis.

Duomenų aktu elektroninėms prekyvietėms nustatomos pareigos kurti produktus ir paslaugas taip, kad būtų užtikrintas duomenų prieinamumas ir sąveika, bei reikalaujama, kad duomenys būtų teikiami sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Plačiąja prasme didinamos vartotojų pasirinkimo galimybės: naudotojai gali susipažinti su duomenimis ir dalytis jais su alternatyviais paslaugų teikėjais, verslo klientai gali gauti duomenis apie pramoninės įrangos našumą ir taip didinti efektyvumą, taip pat palengvinamas debesijos paslaugų teikėjų keitimas. Duomenų aktu taip pat draudžiama nustatyti nesąžiningas sutarčių sąlygas, kurios galėtų riboti dalijimąsi duomenimis, taip skatinant inovacijas ir remiant konkurenciją visoje skaitmeninėje ekonomikoje.

Kaip jau minėta, SRA prieigos valdytojams taip pat nustatomos konkrečios su duomenimis susijusios pareigos.65 Tarp jų yra veiksmingo duomenų perkeliamumo užtikrinimas, prieigos prie verslo klientų platformose sukauptų duomenų suteikimas ir paslaugų sąveikumo apribojimų panaikinimas, siekiant skatinti konkurenciją ir mažinti kliūtis įmonėms ir vartotojams. Kalbant apie perkeliamumą ir prieigą, 6 straipsnio 9 ir 10 dalyse reikalaujama, kad prieigos valdytojai galutiniams naudotojams ir jų įgaliotoms trečiosioms šalims suteiktų nemokamas, veiksmingas ir realiuoju laiku veikiančias duomenų perkėlimo priemones, taip pat užtikrintų, kad verslo klientai ir jų įgaliotos trečiosios šalys galėtų pasiekti ir naudoti tiek suvestinius, tiek nesuvestinius duomenis, įskaitant asmens duomenis, gautus bendraujant platformoje. Tačiau prieiga prie asmens duomenų suteikiama tik gavus naudotojo sutikimą ir apsiriboja tiesiogiai su verslo kliento paslaugomis susijusiais duomenimis.

Galiausiai, duomenų apsaugos ir privatumo teisės aktai Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje yra iš esmės suderinti su BDAR ir platesne ES teisine sistema. Tačiau kiekvienoje šalyje yra konkrečių nacionalinių nuostatų.66

3.3.5. Skaitmeninių paslaugų aktas (SPA)

Paskutinis skaitmeninėms rinkoms ir elektroninėms prekyvietėms svarbus teisės aktas yra SPA67, apimantis daugelį pirmiau minėtų teisės sričių. SPA yra Skaitmeninių paslaugų akto dokumentų rinkinio, kuriame taip pat yra SRA, dalis.68 Nors abu teisės aktai skirti spręsti su skaitmenine ekonomika susijusias problemas, jų taikymo sritis ir tikslai skiriasi. Kaip jau minėta, SRA didžiausias dėmesys skiriamas didelių prieigos valdytojų statusą turinčių platformų, valdančių svarbiausias skaitmenines paslaugas, reguliavimui, siekiant užtikrinti skaitmeninių rinkų konkurencingumą ir sąžiningumą. Tuo tarpu SPA daugiausia dėmesio skiriama interneto platformų pareigoms, susijusioms su turinio moderavimu, skaidrumu ir vartotojų apsauga. Jis skirtas kovoti su tokiais pavojais kaip neteisėtas turinys, žalingi produktai ir dezinformacija.

Panašiai kaip ir SRA atveju, SPA taikomos asimetrinės pareigos pagal platformos dydį ir poveikį.69 Labai didelėms interneto platformoms arba labai didelėms interneto paieškos sistemoms70 taikomi griežtesni reikalavimai, pavyzdžiui, sisteminės rizikos vertinimas, algoritmų skaidrumas ir nepriklausomas auditas. Šis priskyrimas grindžiamas kiekybiniais kriterijais, pagrįstais „aktyvių paslaugos gavėjų vidutiniu mėnesiniu skaičiumi“. Mažesnėms platformoms (apibrėžtoms pagal jų tarpininkavimo funkciją) taikomi proporcingi reikalavimai: jos ir toliau privalo vykdyti pagrindines pareigas, tačiau jų atitikties našta yra mažesnė.

Elektroninės prekyvietės, kaip tarpininkai, palengvinantys įmonių ir vartotojų sandorius, priskiriamos platformoms ir gali patekti į labai didelių interneto platformų kategoriją, jei atitinka kiekybinę ribą. Šiuo metu iš Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje veikiančių prekyviečių pagal SPA labai didelėms interneto platformoms priskiriamos „Amazon“, „AliExpress“, „Temu“, „Shein“ ir „Zalando“.71 Kitos šių šalių prekyvietės, nors joms ir netaikomos griežtesnės pareigos, nustatytos labai didelėms interneto platformoms, vis tiek privalo laikytis bazinių pareigų, taikomų pagal SPA. Tarp šių pareigų yra72 turinio moderavimo skaidrumas (14 ir 15 straipsniai73), prekiautojų tapatybės patvirtinimas (30 straipsnis74), reklamos ir rekomendavimo sistemų skaidrumas (24 ir 27 straipsniai75), tamsių modelių ir manipuliacinės praktikos draudimas (25 straipsnis76) bei nepilnamečių apsauga (28 straipsnis77).

Kita vertus, dėl griežtesnių pareigų labai didelėms interneto platformoms atsiranda papildomų prievolių. Labai didelėms interneto platformoms priskirtos prekyvietės privalo reguliariai atlikti savo paslaugų rizikos vertinimą, kad būtų atsižvelgta į galimą žalą, pavyzdžiui, neteisėto turinio sklaidą, visuomenės dezinformaciją ir algoritminį šališkumą. Be to, jos privalo parengti nepriklausomas atitikties programas ir atlikti metinį auditą (kuris yra viešai skelbiamas), kad būtų patikrinta, ar laikomasi SPA reikalavimų. Kalbant apie algoritmų naudojimą, labai didelėms interneto platformoms priskiriamos prekyvietės privalo suteikti reguliavimo institucijoms prieigą prie informacijos apie savo algoritmines sistemas, įskaitant jų struktūrą, veikimo principus ir veikimo bandymus.

SPA aprėpiami įvairūs platformų veiklos aspektai (nuo turinio moderavimo iki algoritmų skaidrumo), taip papildant ir sustiprinant platesnę elektroninių prekyviečių teisinio reguliavimo sistemą.

3.3.6. Finansinės paslaugos ir mokėjimai

Galiausiai, yra dvi svarbios direktyvos, kurios gali būti taikomos mokėjimo sistemoms ir (arba) elektroninių prekyviečių finansiniam reguliavimui ES. Pirma, Mokėjimo paslaugų direktyvoje78 nustatomi išsamūs reikalavimai mokėjimo paslaugų teikėjams (MPT), įskaitant prekyvietes, palengvinančias pirkėjų ir pardavėjų sandorius. Prekyvietės, vykdančios su mokėjimais susijusią veiklą, pavyzdžiui, priimančios pirkėjų mokėjimus pardavėjų vardu, privalo gauti mokėjimo paslaugų licenciją arba bendradarbiauti su licencijuotais mokėjimo paslaugų teikėjais. Šia direktyva siekiama stiprinti vartotojų apsaugą, didinti konkurenciją ir užtikrinti mokėjimų saugumą taikant tokias priemones kaip griežtas kliento autentiškumo patvirtinimas ir didesnis skaidrumas. Taip pat susiaurinama „prekybos tarpininko išimties“ taikymo sritis, pagal kurią reikalaujama, kad platformos veiktų tik pirkėjo arba pardavėjo vardu, kad išvengtų licencijavimo prievolių.

Antra, jau seniai galiojančioje PVM direktyvoje79 nustatomi mokestinės atitikties reikalavimai, taikomi elektroninėms prekyvietėms, visų pirma toms, kurios sudaro sąlygas vykdyti tarpvalstybinius sandorius. Nuo 2021 m. liepos mėn. prekybos platformos tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai iš ES nepriklausančių šalių siunčiamos mažos vertės siuntos, yra atsakingos už PVM surinkimą pardavėjų vardu. Šiomis taisyklėmis pardavėjams supaprastinamas mokestinių prievolių vykdymas, kartu užtikrinant, kad PVM surinkimas atitiktų ES bendrosios rinkos principus. Tikimasi, kad pagal iniciatyvą „PVM skaitmeniniame amžiuje“80 numatyti pokyčiai dar labiau išplės prekyviečių atsakomybę PVM srityje, orientuojantis į mažesnius pardavėjus ir skaitmeninės prekybos taisyklių supaprastinimą.

Nuorodos

[3] Botta, M. and K. Wiedemann (2019), “The Interaction of EU Competition, Consumer, and Data Protection Law in the Digital Economy: The Regulatory Dilemma in the FacebookOdyssey”, The Antitrust Bulletin, Vol. 64/3, pp. 428-446, https://doi.org/10.1177/0003603X19863590.

[10] Cabral, L. et al. (2021), The EU Digital Markets Act: A Report from a Panel of Economic Experts, https://doi.org/10.2760/139337.

[13] Cunningham, C., F. Ederer and S. Ma (2018), “Killer Acquisitions”, SSRN Electronic Journal, https://doi.org/10.2139/ssrn.3241707.

[1] European Parliament (2024), Fact Sheets on the European Union: The Ubiquitious Digital Single Market, https://www.europarl.europa.eu/erpl-app-public/factsheets/pdf/en/FTU_2.1.7.pdf.

[4] Ltd., B. (ed.) (2024), The Relationship between EU and National Competition Laws, Oxford University Press.

[12] Nigussie, T. (2021), “Competition Law and Consumer Protection: Conflict and Complementarity”, https://ssrn.com/abstract=4114668.

[11] OECD (2024), “The intersection between competition and data privacy”, OECD Roundtables on Competition Policy Papers, No. 310, OECD Publishing, Paris, https://doi.org/10.1787/0dd065a3-en.

[9] OECD (2023), G7 inventory of new rules for digital markets: Analytical note, https://www.oecd.org/competition/analytical-note-on-the-G7-inventory-of-new-rules-for-digital-markets-2023.pdf.

[7] OECD (2023), “Theories of Harm for Digital Mergers”, OECD Roundtables on Competition Policy Papers, No. 293, OECD Publishing, Paris, https://doi.org/10.1787/0099737e-en.

[5] OECD (2022), “The Evolving Concept of Market Power in the Digital Economy”, OECD Roundtables on Competition Policy Papers, No. 278, OECD Publishing, Paris, https://doi.org/10.1787/2cfcb4a8-en.

[2] OECD (2021), “Ex Ante Regulation and Competition in Digital Markets”, OECD Roundtables on Competition Policy Papers, No. 272, OECD Publishing, Paris, https://doi.org/10.1787/c83e178d-en.

[6] OECD (2020), “Start-ups, Killer Acquisitions and Merger Control”, OECD Roundtables on Competition Policy Papers, No. 248, OECD Publishing, Paris, https://doi.org/10.1787/dac52a99-en.

[8] Polish Office of Competition and Consumer Protection (2022), Decision No. DOK‑3/2022, https://decyzje.uokik.gov.pl/bp/dec_prez.nsf/0/769F5864B29603FDC1258B0100424EEE/$file/Allegro_wersja%20jawna%20decyzji.pdf.

Pastabos

← 1.  Europos bendroji rinka buvo sukurta 1993 m. Ją sudaro visos ES valstybės narės, taip pat Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija. ES bendroji rinka užtikrina laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą, todėl elektroninės prekyvietės gali laisvai veikti visose valstybėse narėse. Daugiau informacijos apie ES bendrąją rinką pateikiama adresu https://eur-lex.europa.eu/summary/chapter/internal_market.html?root_default=SUM_1_CODED=24.

← 2.  Šie principai pirmą kartą nustatyti precedentiniuose ESTT sprendimuose Van Gend & Loos (1963 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas, byla 26-62, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX:61962CJ0026 ir Costa prieš Enel (1964 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas, byla 6-64, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A61964CJ0006).

← 3.  Daugiau informacijos apie konkrečią skaitmeninių rinkų dinamiką ir ypatybes pateikiama ankstesnio skyriaus 1 dalyje.

← 4.  Daugiau informacijos apie BSR pateikiama 2015 m. gegužės 6 d. Komisijos komunikate, COM(2015) 192 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A52015DC0192.

← 5.  Reglamentas (ES) 2022/65, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?toc=OJ%3AL%3A2022%3A277%3ATOC&uri=uriserv%3AOJ.L_.2022.277.01.0001.01.ENG.

← 6.  Reglamentas (ES) 2022/1925, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?toc=OJ%3AL%3A2022%3A265%3ATOC&uri=uriserv%3AOJ.L_.2022.265.01.0001.01.ENG.

← 7.  Reglamentas (ES) 2016/679, https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2016/679/oj.

← 8.  Reglamentas (ES) 2019/1150, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A32019R1150.

← 9.  ESTT sprendimas byloje 41/90 (1991 m. balandžio 23 d.), ECLI: EU: C:1991:161, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A61990CJ0041. „Įmonės sąvoka apima kiekvieną ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ir finansavimo būdą.“

← 10.  Reglamentas (EB) Nr. 139/2004, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/en/ALL/?uri=CELEX:32004R0139.

← 11.  Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A02003R0001-20090701.

← 12.  Daugiau informacijos apie bendrus vykdymo užtikrinimo įgaliojimus ir bylų paskirstymą tarp Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų (NKI) pateikiama Pranešime dėl bendradarbiavimo konkurencijos institucijų tinkle (2004): https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/ALL/?uri=CELEX%3A52004XC0427%2802%29.

← 13.  Daugiau informacijos pateikiama Lenkijos konkurencijos įstatyme (https://isap.sejm.gov.pl/isap.nsf/download.xsp/WDU20070500331/T/D20070331L.pdf), Latvijos konkurencijos įstatyme (https://likumi.lv/ta/id/54890) ir Lietuvos konkurencijos įstatyme (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/a60e58c0227911efb121d2fe3a0eff27?jfwid=i6w361d7w).

← 14.  Žr. ESTT bylą 27/76, United Brands prieš Komisiją, ECLI: EU: C:1978:22, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX:61976CJ0027: „102 straipsnyje nurodyta dominuojanti padėtis reiškia įmonės turimą ekonominio pajėgumo poziciją, suteikiančią galimybę veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje.“

← 15.  Komisija tai supranta kaip įmonės gebėjimą „pelningai kelti kainas virš konkurencinio lygio ilgą laikotarpį“. Išsamesnė informacija pateikiama Komisijos komunikato „Įgyvendinimo prioritetų taikant EB sutarties 82 straipsnį gairės“ (2009 m. balandžio mėn.) 11 punkte, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/ALL/?uri=CELEX%3A52009XC0224%2801%29.

← 16.  Daugiau apie skaitmeninių rinkų ypatybes žr. 2 skyrių.

← 17.  Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi draudžiamas pagal Lenkijos konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 9 straipsnį (https://isap.sejm.gov.pl/isap.nsf/download.xsp/WDU20070500331/T/D20070331L.pdf), Latvijos konkurencijos įstatymo (Konkurences likums) 13 straipsnį (https://likumi.lv/ta/id/54890-konkurences-likums) ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 7 straipsnį (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/a60e58c0227911efb121d2fe3a0eff27?jfwid=i6w361d7w).

← 18.  Taip pat žr. EBPO Tarybos rekomendaciją dėl įmonių susijungimų tyrimo, kurią 2025 m. birželio 3 d. EBPO Taryba, susirinkusi ministrų lygiu, peržiūrėjo siekdama atsižvelgti į naujausius pokyčius ir tarptautiniu mastu pripažintą geriausią praktiką įmonių susijungimų tyrimo ir analizės srityje. https://legalinstruments.oecd.org/en/instruments/OECD-LEGAL-0333.

← 19.  Pagal Susijungimų reglamento 1 straipsnį (https://eur-lex.europa.eu/legal-content/en/ALL/?uri=CELEX:32004R0139), yra dvi galimybės, kaip pasiekti ES masto ribas. Pirmuoju atveju reikalaujama, kad visų susijungiančių įmonių bendra pasaulinė apyvarta viršytų 5 000 mln. eurų, o bent dviejų iš šių įmonių apyvarta ES mastu viršytų 250 mln. eurų. Antruoju atveju visų susijungiančių įmonių pasaulinė apyvarta turi viršyti 2 500 mln. eurų, visų susijungiančių įmonių bendra apyvarta – 100 mln. eurų bent trijose valstybėse narėse, bent dviejų iš tų įmonių apyvarta kiekvienoje iš tų trijų valstybių narių turi viršyti 25 mln. eurų, o bent dviejų įmonių apyvarta ES mastu turi viršyti 100 mln. eurų. Abiem atvejais ES masto kriterijus nėra tenkinamas, jeigu kiekviena iš įmonių daugiau nei du trečdalius savo apyvartos ES mastu uždirba toje pačioje valstybėje narėje.

← 20.  Žr. Susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 dalį, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/en/ALL/?uri=CELEX:32004R0139.

← 21.  Klausimo perdavimo sąlygos yra numatytos Susijungimų reglamento 4 straipsnio 5 dalyje ir 22 straipsnyje, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/en/ALL/?uri=CELEX:32004R0139.

← 22.  Destrukciniai įsigijimai (angl. killer aquisitions) apibūdina situacijas, kai dominuojančios įmonės įsigyja besikuriančius konkurentus, siekdamos sustabdyti jų inovacijų plėtrą ir užkirsti kelią būsimai konkurencijai (Cunningham, Ederer and Ma, 2018[13]). Dar tik besivystančių įmonių įsigijimai (angl. nascent acquisitions) yra platesnė kategorija, apimanti jaunų įmonių, kurių konkurencinis potencialas dar neaiškus, įsigijimus (OECD, 2023[7]). Daugiau informacijos apie destrukcinių įsigijimų ir besiformuojančių konkurentų įsigijimų skirtumus žr. (OECD, 2020[6]).

← 23.  Daugiau informacijos apie tradicinių ir naujų žalos teorijų taikymą susijungimams skaitmeninėse rinkose pateikiama EBPO (2023) informacinėje pažymoje apie apskritojo stalo diskusiją konkurencijos politikos klausimais „Theories of Harm for Digital Mergers“, http://www.oecd.org/daf/competition/theories-of-harm-for-digital-mergers-2023.pdf.

← 24.  Daugiau informacijos žr. Skaitmeninių rinkų akto (SRA) 14 straipsnį. Reglamentas (ES) 2022/1925: https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2022/1925/oj/eng.

← 25.  Dar kartą žr. Susijungimų reglamento 22 straipsnį, kuriame pateikiama daugiau informacijos apie klausimo perdavimo mechanizmą, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/en/ALL/?uri=CELEX:32004R0139.

← 26.  Lenkijoje pranešimo apie susijungimą ribos yra tokios: pasaulinė apyvarta viršija 1 mlrd. eurų arba apyvarta Lenkijoje viršija 50 mln. eurų per finansinius metus iki pranešimo pateikimo. Kontrolės pasikeitimas apima tiesioginį arba netiesioginį teisių, leidžiančių daryti lemiamą įtaką, įsigijimą (Ustawa z dnia 16 lutego 2007 r. o ochronie konkurencji i konsumentów, 13 straipsnis, 4 straipsnis).

Lietuvoje pranešimo ribos yra pasiektos, jei visų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendra metinė apyvarta (finansiniais metais, einančiais prieš susijungimo metus) Lietuvoje viršija 20 mln. eurų, o bent dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendra metinė apyvarta (finansiniais metais, einančiais prieš susijungimo metus) viršija 2 mln. eurų (Lietuvos konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Kontrolės pasikeitimas apima teisių įgyti teisę daryti lemiamą įtaką kitos įmonės veiklai įgijimą (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalies 2 punktas), https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/a60e58c0227911efb121d2fe3a0eff27?jfwid=i6w361d7w (konsoliduota versija anglų kalba). Tačiau Konkurencijos tarnyba vis tiek gali peržiūrėti susijungimus, kurie nesiekia šių ribų (Konkurencijos įstatymo 13 straipsnis). Šios teisės reikalauti pateikti informaciją taikomos koncentracijoms, kurios gali sukurti arba sustiprinti dominuojančią padėtį, ir jos jau tris kartus buvo pritaikytos skaitmeninių įmonių susijungimams. Daugiau informacijos žr. Disentangling Consummated Mergers: Experiences and Challenges, Note by Lithuania’’, 2022, https://kt.gov.lt/uploads/documents/files/DAF-COMP-WD(2022)37_en.pdf. Latvijoje pranešti reikia, jei bendra susijungimo dalyvių apyvarta šalyje viršija 30 mln. eurų, o bent dviejų dalyvių apyvarta atskirai viršija 1,5 mln. eurų. Kontrolės pasikeitimas apima lemiamos įtakos įgijimą per teises ar susitarimus (Konkurencijos įstatymo 15 ir 16 straipsniai).

← 27.  2022 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2022/1925 dėl atvirų konkurencijai ir sąžiningų skaitmeninio sektoriaus rinkų, https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2022/1925/oj/eng.

← 28.  Šiuo metu „Amazon“ veikia tik Lenkijoje, o Latvijoje ir Lietuvoje vietinės veiklos nevykdo. Nepaisant to, Latvijos ir Lietuvos gyventojai gali įsigyti prekių per kitus „Amazon“ domenus, tokius kaip „Amazon.de“ (Vokietija) ar „Amazon.co.uk“ (Jungtinė Karalystė).

← 29.  Daugiau informacijos pateikiama Komisijos sprendime dėl paskyrimo (2023 m. rugsėjo 5 d.), https://ec.europa.eu/competition/digital_markets_act/cases/202346/DMA_100016_104.pdf.

← 30.  Daugiau informacijos pateikiama SRA 3 straipsnio 2 dalyje, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:32022R1925.

← 31.  Daugiau informacijos pateikiama SRA 2 ir 3 straipsniuose, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:32022R1925. Kiekybinės ribos yra šios: metinė apyvarta ES yra ne mažesnė kaip 7,5 mlrd. eurų kiekvienais iš pastarųjų trejų finansinių metų arba rinkos kapitalizacija yra ne mažesnė kaip 75 mlrd. eurų; pagrindinė platformos paslauga teikiama ne mažiau kaip trijose valstybėse narėse; ES yra ne mažiau kaip 45 milijonai aktyvių galutinių naudotojų per mėnesį ir 10 000 aktyvių verslo klientų per metus.

← 32.  Daugiau informacijos pateikiama ankstesnio skyriaus 2 dalyje.

← 33.  Daugiau informacijos pateikiama SRA 2 straipsnyje ir P2B reglamento 2 straipsnyje, https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2019/1150/oj/eng. Elektroninės prekyvietės gali būti laikomos tarpininkavimo paslaugomis, nes jose verslo klientai gali tiesiogiai siūlyti prekes ar paslaugas vartotojams.

← 34.  Daugiau informacijos apie elektroninių prekyviečių, kurioms suteiktas prieigos valdytojų statusas, pareigas pateikiama SRA 5 ir 6 straipsniuose.

← 35.  Daugiau informacijos pateikiama SRA 14 straipsnyje.

← 36.  Daugiau informacijos pateikiama SRA 1 straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse.

← 37.  Latvijos konkurencijos taryba atliko tokius tyrimus, remdamasi Latvijos konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi (Konkurences likums), https://likumi.lv/ta/id/54890-konkurences-likums).

← 38.  Direktyva 2000/31/EB, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A02000L0031-20240217.

← 39.  Latvijoje ši direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę priėmus Informacinės visuomenės paslaugų įstatymą (Elektronisko pakalpojumu likums), https://likumi.lv/ta/en/en/id/96619-law-on-information-society-services, Lietuvoje – Informacinės visuomenės paslaugų įstatymą (Nr. X-614), https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.277491/aAOoqKTjVN, Lenkijoje – Įstatymą dėl paslaugų teikimo elektroninėmis priemonėmis (Ustawa o świadczeniu usług drogą elektroniczną) https://isap.sejm.gov.pl/isap.nsf/download.xsp/WDU20021441204/U/D20021204Lj.pdf.

← 40.  Reglamentas (ES) 2019/1150, https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2019/1150/oj/eng.

← 41.  P2B reglamento 5 straipsnis (https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2019/1150/oj/eng), SRA 5 ir 6 straipsniai (https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:32022R1925).

← 42.  Lietuvoje Internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų priežiūros įstatymu Nr. XIV-2855 nustatomos procedūrinės taisyklės, kuriomis reglamentuojamas P2B reglamento įgyvendinimas (https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/bd3736c03aa211efbdaea558de59136c). Nuo 2025 m. sausio 1 d. šio reglamento įgyvendinimą prižiūri Konkurencijos taryba, https://kt.gov.lt/en/news/competition-council-starts-its-supervisory-functions-for-digital-markets. Latvijoje Vartotojų teisių apsaugos centras yra kompetentinga institucija, atsakinga už P2B reglamento (ir Skaitmeninių paslaugų akto) įgyvendinimo priežiūrą. Nacionalinės P2B pareigų vykdymo užtikrinimo taisyklės pateiktos Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme, https://likumi.lv/ta/en/en/id/96619-law-on-information-society-services. Lenkijoje Ministrų Taryba šiuo metu rengia Kovos su nesąžininga konkurencija įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama perkelti P2B reglamentą į nacionalinę teisę ir užtikrinti pažeidimų prevencijos priemonių įgyvendinimą, https://legislacja.rcl.gov.pl/projekt/12384253/katalog/13053568#13053568.

← 43.  Reglamentas (ES) 2018/302, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX:32018R0302.

← 44.  Daugiau informacijos pateikiama Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai „Naujoji vartotojų darbotvarkė. Siekiant tvaraus atsigavimo didinamas vartotojų atsparumas“, COM/2020/696 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A52020DC0696&qid=1605887353618.

← 45.  Direktyva 2005/29/EB, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A02005L0029-20220528.

← 46.  Direktyva 2011/83/ES, https://eur-lex.europa.eu/eli/dir/2011/83/oj/eng.

← 47.  Direktyva 98/6/EB, https://eur-lex.europa.eu/eli/dir/1998/6/oj.

← 48.  Tarybos direktyva 93/13/EEB, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A01993L0013-20220528.

← 49.  Direktyva (ES) 2019/2161, https://eur-lex.europa.eu/eli/dir/2019/2161/oj/eng.

← 50.  Jie apibrėžiami kaip „Sąjungos vidaus pažeidimai, plačiai paplitę pažeidimai ir Sąjungos mastu plačiai paplitę pažeidimai“. Išsamesnė informacija pateikiama Reglamento (ES) 2017/2394 3 straipsnyje, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:32017R2394.

← 51.  2023 m. gegužės 10 d. Reglamentas (ES) 2023/988 dėl bendros gaminių saugos, https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2023/988/oj/eng.

← 52.  BGSR 3 straipsnio 14 dalimi į reglamento taikymo sritį įtraukiami „elektroninių prekyviečių paslaugų teikėjai“.

← 53.  BGSR 22 straipsniu nustatomos specifinės elektroninių prekyviečių paslaugų teikėjų pareigos.

← 54.  Pagrindiniai vartotojų teisių įstatymai Lenkijoje yra 2014 m. Vartotojų teisių įstatymas (https://isap.sejm.gov.pl/isap.nsf/download.xsp/WDU20140000827/U/D20140827Lj.pdf) ir 2007 m. Įstatymas dėl kovos su nesąžininga rinkos praktika (https://isap.sejm.gov.pl/isap.nsf/download.xsp/WDU20071711206/U/D20071206Lj.pdf).

← 55.  Reklamos teisės aktai įgyvendinami bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, įskaitant Latvijos konkurencijos tarybą. Daugiau informacijos pateikiama Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, https://likumi.lv/ta/en/en/id/163-advertising-law.

← 56.  Direktyva 2006/114/EB, https://eur-lex.europa.eu/eli/dir/2006/114/oj/eng.

← 57.  P2B reglamento 5 straipsnyje reikalaujama, kad internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjai paprasta ir suprantama kalba nurodytų pagrindinius parametrus, kurie yra svarbūs produktų ar paslaugų reitingo nustatymui, įskaitant atlygio vaidmenį, kartu užtikrinant, kad nebūtų atskleisti algoritmai ar informacija, kuri galėtų padaryti žalą vartotojams. https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2019/1150/oj/eng.

← 58.  SRA 5 straipsnio 9 ir 10 dalyse reikalaujama užtikrinti pajamų generavimo ir reklamos išlaidų skaidrumą, o 6 straipsnio 8 dalyje reikalaujama, kad prieigos valdytojai suteiktų reklamuotojams prieigą prie veiklos rodiklių ir išsamių duomenų, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:32022R1925.

← 59.  Panašios nacionalinės nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme (Nr. I-657) (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/e86e8310231911e6acbed8d454428fb7) ir Reklamos įstatyme (Nr. VIII-1871) (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.379796).

← 60.  2018 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/644 dėl tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:32018R0644.

← 61.  Reglamento (ES) 2018/644 7 straipsnis. Verslininkai, kai įmanoma ir taikoma, prieš pasirašant sutartį turi pateikti informaciją apie i) tarptautinių siuntinių pristatymo galimybes, susijusias su konkrečia pirkimo–pardavimo sutartimi, ii) vartotojų už tarptautinių siuntinių pristatymą mokamus mokesčius ir iii) savo skundų nagrinėjimo politiką.

← 62.  Reglamentas (ES) 2016/679, https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2016/679/oj/eng.

← 63.  Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS dėl teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje, kuriuo panaikinama Direktyva 2002/58/EB. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX:52017PC0010.

← 64.  Žr. https://digital-strategy.ec.europa.eu/en/policies/data-act.

← 65.  Daugiau informacijos pateikiama SRA 5, 6 ir 7 straipsniuose.

← 66.  Lenkija perkėlė BDAR į nacionalinę teisę 2018 m. gegužės 10 d. Asmens duomenų apsaugos įstatymu (Ustawa z dnia 10 maja 2018 r. o ochronie danych osobowych, https://www.bing.com/ck/a?!&&p=7c97668eefd1e215381c24cf262226519e302e6fac83f860e31f25e3920f680bJmltdHM9MTc0MTkxMDQwMA&ptn=3&ver=2&hsh=4&fclid=1feff430-3703-617e-06b9-e17b36b760ae&psq=Ustawa+z+dnia+10+maja+2018+r.+o+ochronie+danych+osobowych&u=a1aHR0cHM6Ly93d3cuZ292LnBsL2F0dGFjaG1lbnQvNWE1MjEwZjItYWFiMC00NjE5LTlmMTktMjg0NzhjYjMxNzkw&ntb=1. Latvijoje priimtas Asmens duomenų tvarkymo įstatymas (Fizisko personu datu apstrādes likums), https://likumi.lv/ta/en/en/id/300099-personal-data-processing-law), Lietuvoje – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (2018), https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/3e1ba58238c711edbf47f0036855e731?jfwid=-kqxt9k7e0. Lietuva pasinaudojo BDAR įvadinėmis nuostatomis, kad reglamentuotų įvairias išimtis, įskaitant tas, kurios susijusios su nacionaliniu saugumu, saviraiškos laisve ir užimtumu.

← 67.  Reglamentas (ES) 2022/65, https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2022/2065/oj/eng.

← 68.  Daugiau informacijos pateikiama adresu https://digital-strategy.ec.europa.eu/en/policies/digital-services-act-package.

← 69.  Daugiau informacijos pateikiama SPA 33 straipsnyje, https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2022/2065/oj/eng.

← 70.  Skaitmeninių paslaugų akte (SPA) platformos ir paieškos sistemos priskiriamos labai didelėms interneto platformoms arba labai didelėms interneto paieškos sistemoms, atsižvelgiant į jų naudotojų skaičių. Pagal SPA 33 straipsnio 1 dalį, riba, nuo kurios reikia skirti, yra vidutiniškai 45 milijonai aktyvių paslaugos gavėjų per mėnesį. https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2022/2065/oj/eng

← 71.  Daugiau informacijos pateikiama Komisijos sprendime dėl paskyrimo (2023 m. balandžio 25 d.), https://ec.europa.eu/newsroom/dae/redirection/document/101014.

← 72.  Daugiau informacijos pateikiama SPA III skyriuje, https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2022/2065/oj/eng.

← 73.  Platformose turi būti įdiegti mechanizmai, skirti kovoti su neteisėtu turiniu, įskaitant aiškias procedūras, pagal kurias naudotojai galėtų pranešti apie tokį turinį, bei skaidrius moderavimo procesus. Taip pat reikalaujama, kad platformos suteiktų naudotojams galimybę apskųsti sprendimus dėl turinio pašalinimo neteismine tvarka.

← 74.  Elektroninės prekyvietės privalo patvirtinti jų paslaugomis besinaudojančių pardavėjų tapatybę. Platformos turi užtikrinti, kad pardavėjai pateiktų atsekamumo informaciją, ir pateikti šią informaciją vartotojams aiškiai bei suprantamai.

← 75.  Platformos privalo nurodyti, ar reklamos grindžiamos profiliavimu, ir suteikti naudotojams galimybę keisti savo reklamos nuostatas. Platformos taip pat turi paaiškinti, kaip veikia jų rekomendavimo sistemos (pvz., turinio klasifikavimo algoritmai).

← 76.  Platformos negali naudoti naudotojo sąsajų, kurios iškreipia vartotojų sprendimus ar jais manipuliuoja, kaip nustatyta Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje.

← 77.  Nepilnamečiams prieinamose platformose turi būti įdiegtos tinkamos priemonės, užtikrinančios aukštą jaunesnių naudotojų privatumo, saugos ir saugumo lygį.

← 78.  Direktyva (ES) 2015/2366, https://eur-lex.europa.eu/eli/dir/2015/2366/oj/eng.

← 79.  Tarybos direktyva 2006/112/EB, Direktyva 2006/112 – LT – PVM direktyva – EUR-Lex, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A32006L0112.

← 80.  Daugiau informacijos pateikiama Komisijos leidinyje, https://taxation-customs.ec.europa.eu/taxation/vat/vat-digital-age-vida_en.